Penktadienio diena, ką tik pasibaigus įsimintiniausiai mūsų gyvenimo šventei pradėjome ruoštis kitam dar tik laukiančiam iššūkiui. Kokia tai bus kelionė ir kiek pareikalaus emocinių ir fizinių jėgų dar patys gerai neįsivaizdavome, turime daugiau nei mėnesį ir norime jį praleisti kitaip nei dauguma jaunavedžių, norime eiti Santiago de Compostela piligriminiu keliu…
Kas tai per kelias ir istorija
Iš pradžių labai trumpai apie šio piligriminio kelio istoriją. Santjago de Kompostelos miestas yra Ispanijos šiaurės vakarų regione, Galisijos regione. Santjago, dar vadinamo šventuoju Jokūbu, ir Santjago de Kompostelos miesto istorija yra įsišaknijusi krikščioniškoje tradicijoje ir turi daugybę istorijų. Kiekvienas šiuo keliu einantis piligrimas turi savo unikalią istoriją ir priežastį dėl kuriuos ryžosi šiai kelionei.
Pagal krikščioniškąją tradiciją Santjagas buvo vienas iš dvylikos Jėzaus Kristaus apaštalų. Po Jėzaus nukryžiavimo Santjagas keliavo po įvairias pasaulio šalis skleisti krikščionybės mokymo. Pasakojama, kad galiausiai jis atvyko į Pirėnų pusiasalį (dabartinę Ispaniją). Gyvendamas Ispanijoje Santjagas susidūrė su vietinių gyventojų pasipriešinimu ir persekiojimu. Tačiau jis tvirtai vykdė savo misiją. Istorijoje įvyko svarbus posūkis, kai 44 m. Santjagas sutiko Mergelę Mariją. Ji pasirodė jam ant jaspio stulpo ir liepė pastatyti bažnyčią jos garbei.
Santjagas grįžo į Jeruzalę pranešti apie susitikimą su Mergele Marija kitiems apaštalams, tačiau netrukus po grįžimo buvo nukankintas karaliaus Erodo Agripos I. Pasak istorijos, jo kūnas stebuklingu būdu valtimi buvo pergabentas iš Jeruzalės į Galisijos pakrantę šiaurės vakarų Ispanijoje.
Toliau pasakojama, kad jo palaikai buvo palaidoti slaptoje vietoje, kuri vėliau tapo Santjago de Kompostelos miestu. Po kelių šimtmečių, IX a., eremitą, vardu Pelajo, į laidojimo vietą nuvedė ryški žvaigždė. Vietos vyskupas pripažino tai dieviškuoju ženklu ir įsakė pastatyti bažnyčią šventojo Jokūbo garbei.
Pasklidus žiniai apie atradimą, Santjago de Kompostelos miestas tapo svarbia piligrimų vieta. Kelias, vedantis į miestą, vadinamas Camino de Santiago, traukė piligrimus iš visos Europos ir traukia iki šiol. Šis piligriminis kelias yra vienas populiariausių visame pasaulyje ir paprastai prasideda įvairiose pradinėse vietose, vadinamose Camino maršrutais, ir baigiasi Santjago de Kompostelos katedroje, kur, kaip sakoma, ilsisi šventojo Jokūbo palaikai, bet kelionėje sutikome ne vieną žmogų, kuris pradėjo kelionę nuo savo šalies.
Medaus mėnesis kitaip
Kodėl gi mes pasirinkome būtent šią kelionė medaus mėnesiui ? Juokinga, bet tikrai ne vienas žmogus sutiktas kelionės metu ir išgirdęs mūsų istoriją su šypsena veide nusistebėjo, kodėl ryžomės kelionei ne prieš vestuves, o po „juk dabar nebepabėgsi“. Jų nuostaba tikrai pagrįsta, nes mėnesį laiko eiti per fizinius ir emocinius sunkumus bet kuriai porai, gali būti rimtas išbandymas. Nemeluosiu tikrai nebuvo lengva, bet po šios kelionės su vyru tapome dar artimesni ir tik sustiprėjome. Dabar tai jau tikrai žinau, kad su juo šalia galiu įveikti bet kurią gyvenimo kelionę. Taigi, aš pati apie šią kelionę sužinojau studijų metu iš grupiokės. Kai sužinojau, kad kelionės metu (priklausomai nuo maršruto) įveikiama apie 800 km. pėsčiomis, nesvokiau kaip taip įmanoma, bet mintis manyje kirbėjo dar ilgai, kad labai norėčiau būti tarp tų kurie įveikė šį kelią. Praėjus šiek tiek daugiau nei 4 metams apie šį kelią vėl išgirdau iš būsimo mūsų vestuvio vedėjo, kai pamatėme jo vaizdo įrašą, kuriame jis įamžino savo kelionės išgyvenimus. Tą dieną kažkas manyje vėl pabudo, žinojau tik tiek, kad būtinai turiu patirti tai, ką patiria piligrimai šios kelionės metu. Pasidalinusi šia mintimi su vyru, žinoma, jis sutiko, jam taip pat patinka iššūkiai ir tokios kelionės į kurias ne visi išdrįsta išvažiuoti.
O mūsų istorija prasidėjo taip…
Pirmieji iššūkiai su kuriais susidūrėme
Mūsų kelionės prasidėjo nuo Saint Jean Pied de Port miesto, pasirinkome eiti populiariausiu Camino Frances keliu. Pirmoji kelionės diena ir pirmieji fiziniai iššūkiai. Taip jau išpuolė, kad į pradžios vietą atvykome gana vėlai 17 val. Tokiu metu jau niekad nepradeda keliauti dėl daugelių priežaščių, pirma tai dėl aukštos temperatūros, gana sunku ir reikalauja dvigubai daugiau jėgų įveikti tą patį atstumą kaitriausiu dienos metu, nes ryte. Ir kita svarbi priežastis, norimoje albergue gali nelikti tau vietos, nes dauguma piligrimų įveikia dienos maršrutą apie 13-14 val dienos, todėl kuo vėliau ateini – tuo sumažėję tikimybę, kad turėsi kur apsistoti nakčiai ir gali tekti eiti dar papildomus nenumatytus kilometrus, kad surastum tuščių vietų nakvynės namuose. Tik vėliau „išsigudrinome“ ir pavykdavo tam tikrose albergues‘e rezervuotis vietas.
Bet į viską numoję ranką, juk pirma diena dar kai pamatėme vieną labai gerai įvertinta albergue iš kurios turėtų atsiverti nuostamus vaizdas ir ji tik už 7km. nuo mūsų starto pozicijos – nusprendėme iškeliauti ir ją pasiekti dar šiandien. Šie kilometrai neatrodė daug, vidutiniškai lyguma įveikti tokį maršrutą reiktų apie 1.5 val. Deja, neįvertinome, nežinojome, kad tai viena stačiausių ir sunkiausių atkarpų visoje kelionėje. Tačiau jei reiktų rinktis vėl ar eiti šią atkarpą vidurį dienos kaitrioje saulėje esant 30 °C, atsakymas būtų – taip. Ta diena buvo viena įsimintiniausių visoje kelionėje. Sutikti žmonės, jų istorijos, maistas, pati atmosfera ir vaizdas alpėse – tiesiog gniaužė orą…
Žmonių istorijos, kai kelionę paskiria sunkiai sergančiam sūnui, ar po sunkios ligos pasveikus ir kaip padėka aukščiausiajam pasirinkta ši piligriminė kelionė buvo tos tikros akimirkos, tikri išgyvenimai kuriuos išjautei ir pats. Ir tas momentas, kai pats supranti, jog tau tai tik paprastas išbandymas, noras kažkam kažką įrodyti, prieš kažką pasirodyti geresnis… tai sukėlė pirmuosius susimąstymus galvoje.
Vėliau kelionė tapo gana monatoniška įskaitant pavargusias kojas, naujas pūsles ant kojų, kurios jau net buvo pradėjusios augti viena ant kitos, kaitinanti saulė, arba žvarbūs rytai.
Dienos rutina būdavo tokia: atsikeli 6.00 susiruoši daiktus, nusiprausi ir papusryčiauji. Maždaug 6.45 išjudi į kelią. Apie 9.00 sustoji rytinės kavos su rytiniu užkandžiu ir toliau keliauji. Einant pasisveikini su sutiktais vietiniais ir piligrimais bei palinkti „Buen Camino!“ .
Dienos kelias trunka tiek kiek pats susiplanuoji. Galima eiti pagal jau nustatytus maršutus, galima pačiam kiekvieną dieną nuspręsti, kiek esi pasiruošęs tą dieną eiti. Mes savo dienos maršrutus dėliodavomės pagal Albergues. Pasiskaitydavome, kokias albergue verta aplankyti, kurios būna geresnės kokybės ir tai būdavo mūsų dienos tikslas. Kodėl pagal alergue? Nakvynės vietų (albergue) Santiago de Compostela kelyja yra galybė, dėl didelių piligrimų srautų, kurie užplūsta Ispaniją sezono metu, nakvynės vietų nuoma piligriminiame kelyje tapo gan populiariu vietiniu verslu. Tik, deja, ne visos vietos vertos, kad jose kažkas apsilankytų: dėl tvarkos, švaros, kainos ir kitų aspektų. Dėl šios priežasties mes nusprendėme, vadovautis buvusių piligrimų atsiliepimais ir rinktis tas vietas, kurias verta aplankyti. Todėl taip išpuolė, kad daugumoje albergue teko lankytis pas jau buvusius piligrimus, kurie taip pat yra keliavę Šv. Jokūbo keliu, todėl patys kiekvieną dieną su meile pasitikdavo naujus pilgrimus ir šiltai juos priimdavo. Šie vakarai taip pat buvo ypatingi. Visi susėsdavo prie bendro vakarienės stalo, susipažindavome vieni su kitais ir dalindavomės išgyvenimai bei patirtimis. Prie bendro stalo teko sutikti ir senjorų, kurie 70 metų nusprendė ryžtis tokiai kelionei. Sutikimo ir piligrimų iš Nyderlandų, kurie pradėjo kelionę nuo savo šalies ir skaičiavo jau ne vieną tūkstantį nueitą kilomentrą, kai mes tuo pačiu metu turėjome nuėję vos kelis šimtus kilometrų. Po vakarienės jau ruošdavomės kitai dienai ir 21.00 ar 22.00 val. Jau eidavome miegoti.
Taip diena po dienos pradėdavome ir baigdavome dienos atkarpas. 4-5 dienomis patyriau didžiausius iššūkius tiek fizinius, tiek psichologinius. Teko tom dienom įveikti kiek didesnį atsumą po 40 km. tas stipriai pasijuto kojose. Raumenys buvo tokios pavargusios nuo fizinio krūvio, kad tiesiogine žodžio prasme negalėjau pastovėti ant kojų. Dėka vyro atliktų vakarinių masažų galėdavau kitą dieną išeiti vėl į kelią. Kančiant ne mažus fizinius skausmus, automatiškai tai paveikia ir moralę juolab kad neturėjom kažkokios reikšmingos priežasties ir tikslo dėl ko išėjome į šį kelią, tik tai, kad „noriu kažką įrodyti“.
Eigoje turėjome nuostabių akimirkų, išgyvenimų, kiekvienas keliaujantis šiuo piligriminiu keliu pasiėmą iš kelionės tai, ko jam labiausiai reikia. Mes kelionės dėka supratome, ko tiksliai norime iš šio gyvenimo, ką norime po savęs palikti. Ir tiksliai žinome, kad dar eisime kuriuo nors piligriminiu keliu ir net norėtume tokia kelionę turėti kartu su vaikais.
Patarimai keliaujantiems
- Įsivertinkite, kiek kelionės metu norite pamatyti ir pagal tai pasirinkite Santiago de Compostela kelionės maršutą.
- Nekeliaukite vasaros sezonu – bus tikrai per karšta ir sunku eiti.
- Turėkite stiprią priežastį dėl kuriuos einate, nes gali būti sunku įveikti. Jei yra galimybė vykite ne vienas.
- Prieš kelionę pasipraktikuokite greitą vaikščiojimą, kopimą ar kitą aktyvią veiklą, kad jūsų kūnui nebūtų didelio šoko gavus tiek daug krūvio kiekvieną dieną.
- Nakvynės vietas rinkitės pagal atsiliepimus ir pagal tai dėliokitės dienos maršrutus. Tos vietos, kurios turi labai gerus atsiliepimus dažnai nustebina ne tik švara ir tvarka, bet ir kitomis pramogomis. Susiradus nakvynės vietą pamėginkite rezervuotis vietą kitai dienai. Dauguma nakvynės vietų nerezervuoja lovų, bet kai kur gali pasisekti.
- Kelkitės anksti ryte, kad įveiktumėte norimą atstumą dar iki didžiausios dienos kaitros. Vėliau popietų gali būti gana sunku eiti.
- Neapkraukite kuprinės nereikalingais daiktais, nes kiekvieną kilogramą teks nešti didelius atstumus kiekvieną dieną. Kuo mažiau kurprinė svers – tuo bus patiems lengviau.
- Turėkite ne tik žygio batus bet ir žygio/laisvalaikio basutes. Susidarius pūslėms labia gelbėja atviros laisvalaikio basutės, kurios netrina pūslių.